Išėjo kartą Eglė su
savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė visos iš rūbų ir šoko į vandenį.
Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios išlipo mergelės į krantą ir rengiasi.
Žiūri jauniausioji Eglė - jos rūbuose žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus
balsu - sako, tekėk už manęs, tai atiduosiu tau rūbus. Nepatikėjo Eglė, kad už
žalčio tekėti jai reikės, ir prižadėjo. Žaltys iš rūbų tuoj išsirangė.
Už septynių dienų
girdi Eglė - atbilda kažkas, atšnypčia karieta žalčiais pakinkyta. Privirto
pilnas kiemas žalčių ir reikalauja nuotakos. Išsigando Eglė, papasakojo tėvams,
kas prie ežero nutikę. Tėvai nutarė neatiduoti jauniausios dukrelės gyvatėms -
aprėdė baltą žąsį, apkaišė kaip nuotaką ir įkėlė į karietą. Išrūko žalčiai su
nuotaka, lekia per mišką ir girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką
bevežant, o tik baltą žąselę. Supyko žalčiai ir su trenksmu grįžo atgal į Eglės
tėviškę savo nuotakos reikalauti. Pabūgo tėvai ir šį kartą Eglę atiduoti -
atidavė baltai aprėdytą avelę. Ir šį kartą gegutė perspėjo piršlius, kad šie
gavę netikrą nuotaką namo vežasi. Visai užsirūstino žalčiai ir su dar
didesniais trenksmais sugrįžo atgal. Ėmė grasintis namus sudeginti ir pelenus
pavėjui išsklaidyti, jei ir šį sykį apgausią. Neliko kas tėvams daryti -
atidavė Eglę žalčiams, apraudojo ir išleido.
Nuvežė žalčiai Eglę
ant jūros kranto, o ten jos gražus jaunuolis laukia. Jis prisipažino, kad jis
ir yra tas žaltys - žalčių karalius Žilvinas. Nusivedė jis Eglę į savo rūmus,
kurie buvo jūros dugne. Žalčio rūmuose nieko netrūko, ir gyveno Eglė ten
linksmai ir laimingai. Susilaukė jie su Žilvinu trijų sūnų: Ąžuolo, Beržo ir
Uosio, ir mažos dukrelės Drebulėlės.
Praėjo daug metų, ir
pasiilgo Eglė tėviškės, savo seserų ir brolių. Prašosi Žilvino namo - o šis
sako: imk, sunešiok geležines kurpes, ir galėsi sveika sau keliauti namo. Eina
Eglė per akmenis, brūžina kurpes, o šios visiškai kaip naujos. Nuėjo Eglė
patarimo pas seną jūrų raganą prašyti. Ši pamokė Eglę kurpes kalviui atiduoti
ant savo žaizdro pakaitinti - ir kurpės kaip mat susidėvės. Eglė taip ir
padarė, tačiau vis neleidžia jos vyras namo. Duoda Žilvinas Eglei šilkų
kuodelį, sako: suverpsi, ir galėsi sveika sau namo keliauti. Sėdo Eglė verpti,
verpia dieną, verpia naktį - nesibaigia kuodelis ir gana. Vėl bėga Eglė pas
raganą. Ši liepė mesti kuodelį į ugnį į ugnyje kuodelis plykstelėjo ir užgeso,
pasirodo kuodelio užburto būta. Kuodelis kaip mat susiverpė, ir prašosi vėl
Eglė namo. Krimtosi Žilvinas, kad reikės žmoną išleisti, ir davė jai dar vieną
darbą - ragaišį namiškiams lauktuvių iškepti. Pats paslėpė visus indus, tik
kiaurą rėtį paliko. Verkia Eglė - kaipgi be indų ragaišį užmaišysi ir iškepsi?
Bėga vėl pas raganą. Ragana pamokė Eglę, kai tešla rėtį užkišti, vandens
parsinešti ir ragaišio iškepti. Dabar jau niekas negalėjo Eglės sulaikyti.
Išeinant Žilvinas
prisakė būti ne ilgiau kaip devynias dienas, o prie jūros grįžus jį šaukti
vardu, sakyti jeigu gyvas - atplauk balto pieno puta, jei negyvas - tai kraujo
puta. Išėjo Eglė į tėviškę kartu su savo sūnumis ir dukterimis, o ten jos visi
išsiilgę iškėlė didelę puotą. Nepastebimai bėgo dienos, ir Eglės broliai ėmė
galvoti, kaip Eglės namo neišleisti. Klausė ir grasino vyriausio sūnaus Ąžuolo,
kaip tėvelį grįžus šaukti, bet šis nepapasakojo. Nesakė nieko Beržas, nesakė ir
Uosis. Tik mažoji Drebulėlė išsigando rykščių ir viską išpasakojo.
Broliai tuoj
patraukė prie jūros, pašaukė Žilviną ir užkapojo dalgiais. Praėjo devynios
dienos, ir Eglė susiruošė namo. Grįžusi prie jūros šaukia savo vyrą vardu,
laukia baltos pieno putos. Bet atplaukia bangomis tiktai kraujo puta. Skausmo
suspausta širdimi Eglė užkeikė savo sūnus virsti tvirtais medžiais, dukrelę -
nuo mažiausio vėjelio drebančiu medeliu, pati Eglė taip pat virto medžiu ir iki
šiol ant jūros kranto gedi savo žuvusio vyro.
|