Palangos botanikos parkas - vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų
Lietuvoje. Įkurtas jis šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą
laiką vietinių gyventojų Birutės parku vadintas (šį pavadinimą
palangiškiai nori susigrąžinti).
Parkas užima apie 101,3 ha. plotą, iš
jų medynai - 60 ha, pievos - 24,5 ha, gėlynai - 0,5 ha, vandens
telkiniai - 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros
pakrante driekiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18
km.
Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties
pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta
laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas.
Parkas išlaikomas
iš Palangos miesto savivaldybės lėšų. Priežiūra ir eksploatacija
rūpinasi „Palangos botanikos parko“ įstaiga. Parkas įkurtas grafo
Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško
teritorijoje.
Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.
Parko plano projekto autorius garsus prancūzas architektas Edouard’as
Fransua André (1840-1911), kuris kartu su sūnumi René Edouard’u André
(1867-1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo
darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as
de Coulon’as.
Palangos Botanokos parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien
E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir
istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir
įtaigumas. Parkas peizažinis. Čia didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė.
Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių
šventovės - legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus
reginys į jūrą.
Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir
dabar yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai,
aikštelėse įrengti gėlynai. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki
šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas,
supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą
Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko
teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė
neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus
apie parko rūmus išplanuotos reguliarios erdvės. Prieš šiaurinį fasadą
- didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai
ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės
rūmus juosia pusapvalios formos rožynas, kuris taip pat laiptais
sujungtas su rūmų terasomis.
Medeliai į Palangą atvežti iš Berlyno,
Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko
medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga
juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų
priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai augančių žolinių augalų
parke - 370 rūšių, iš kurių 24 Lietuvoje retos (1992 m. duomenys).
Palangos botanikos parkas pergyveno du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų
nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas. Tačiau, nepaisant to, kaip
patvirtino ir 1996 m. parką aplankiusi Edouar’o André asociacijos
pirmininkė Florence Andre Kaeppelin, išskyrus kai kurias detales,
Palangos parkas išsaugojo A. André parkų dvasią.
Kuriant Palngos botanikos parką,
formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese
buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir
sala.
Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri
pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys,
formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai. Medžiai paslaptingai
gaubia ir apie 100 m įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį XIV-XV
a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą.
Visas
Palangos botanikos parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio
21 d. paskelbti architektūros paminklais.
Tvarkant ir prižiūrint parką,
daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų
projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio
želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P.
Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir
šiandien dar čia sukauptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams
perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas,
R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti. E. Andrė sukurtas Palangos parko
projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame
numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems
augti sąlygas, gerinant dirvą.
Plačiu mastu čia pritaikytas
dendrofloros asortimentas - parke augo apie 500 medžių, krūmų ir
vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo
užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat
laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės.
Augalija Palangos parke taip
vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško
parko etalonų. J. Gražulis yra rašęs, kad Palangoje „medžiai sodinti
grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais.
Krūmais sudarytos gražios fantazijos. <...> Sodinant <...>
stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir <...> suteikti iliuziją
visai laisvo gamtos vaizdo <...>. Jei nepradėsi ieškoti šių
dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi - atrodo, kad jie lyg ir
susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčiomis
atsiradę aikštėje ar jos pakraštyje”.
Palangoje eksperimentinis
Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas - dalis neprisitaikė
prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino
vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas
buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai
sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug
nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas.
Per šimtą Palangos parko egzistavimo
metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau
pasiekė dalis tuopų, beržų (iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų
išliko tik vienas), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji
Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė
„guobinių maro” liga, nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20
m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti jų giminaitėms
vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms iki 40-60 cm storio
ir apie 25 m aukščio. Paskutiniais metais parko egles stipriai
nuvargino sausros.
Palangos botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų
auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų
nauji sodinukai.
Palangos parke yra išlikusių daug dendrofloros rūšių
ir formų. Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir
parkotyrai, neturįs sau lygių Lietuvoje (išskyrus botanikos sodų
kolekcijas ir naujuosius dendroparkus - miškų instituto Girionyse ir
entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).
Lietuvos
parkotyrininkas A. Tauras yra nurodęs, kas Palangos botanikos parke
galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais pušynais, bet ir prie
tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių
kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs
augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų,
vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų
kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa
ir įvairove.